Johannes Hinterberger

Aistros reikalas

Būti vokiečių kalbos treneriu, taip pat vokiečių kaip užsienio ar kaip antrosios kalbos dėstytoju (DaF/DaZ) – viena didžiausių mano aistrų.

Mokau besimokančiuosius iš viso pasaulio. Labiausiai mane žavi nesusipratimai, kurie gali kilti dėl komunikacijos. Tad spėju, kad būtent tai ir turi būti viena iš priežasčių, kodėl mane ypač užburia vokiečių kalbos gramatika ir niuansuotos raiškos galimybės.

Mano kursų dalyviai greitai pastebi, kad į vokiečių gramatikos struktūras žvelgiu taip, kaip ne visada sutampa su klasikine mokomąja medžiaga.

Pavyzdžiui, man klausimas, į kurį galima atsakyti taip arba ne, niekada neprasideda 1 pozicijoje, o visada antroje pozicijoje. Paprasčiausiai trūksta 1 pozicijos, kuri pasitaiko tik klausimuose, į kuriuos negalima atsakyti taip arba ne. Kaip žmogus, mokantis ir vieną kitą programavimo kalbą, struktūras dažnai matau "meta-metakalbiškai". Kai kurių kolegų nelaimei. *atsiprašau.

Bet kaip viskas prasidėjo?

Maždaug prieš 13,768 milijardo metų, šiek tiek daugiau ar mažiau – mokslininkai dėl to labai mėgsta ginčytis (už jokius pinigus nesikišiu!) –, neva atsirado visata arba ją sukūrė Dievas. Nuo to laiko bet kuriuo atveju nutiko nemažai.

Šiaip ar taip, vieną dieną susipažino mano tėvai. Pirmiausia pasaulį išvydo kiti du vaikai mūsų šeimoje. Kiek vėliau – aš. Kūdikystėje tikriausiai daug rėkiau. Vaikystę laimingai praleidau vadinamajame prekybiniame miestelyje, kuris – man ten augant – buvo paskelbtas miestu. Ten lankiau pradinę mokyklą (vadinamąją liaudies mokyklą ir muzikinę pagrindinę mokyklą), taip pat komercijos mokyklą. Iš karto buvo aišku, kad būtinai noriu tapti sekretoriumi, nes alternatyva – elektriko darbas, kurį išbandžiau kaip atostogų darbą mokydamasis komercijos mokykloje, – manęs tiesiog neužvedė. Tačiau, kaip panoro likimas, viskas susiklostė kitaip.

Kai pradėjau pirmąjį darbą, buvau devintame danguje. Ten už visai paprastus darbus buvo mokama gerokai per daug. Tuo metu dirbau "Assistance of the Assistance of the Area Manager West" pareigose "Geltonuosiuose puslapiuose" Zalcburge. Dar geriau tapo, kai "Assistance of the Area Manager West" išėjo iš darbo, o aš gavau jos vietą. Po kelerių metų šis darbas man tapo per nuobodus. Puikiai supratau, kodėl "Assistance of the Area Manager West" buvo išėjusi.

Pokyčių troškimas

Troškau pokyčių. Po laukinio darbų kaitaliojimo ir tikrai ekstremalaus laikotarpio (taip, dažnai žinau, apie ką kalbate) dirbau prekybos paštu įmonėje. Iš pradžių skambučių centre, o paskui rinkodaros skyriuje. Buvau laimėjęs įmonės konkursą, kuriame reikėjo kūrybingos idėjos, todėl gavau pasiūlymą pereiti.

Mielai pasinaudojau šia galimybe. Ten atradau aistrą techninėms struktūroms ir vadinamajam list broking, kuris liaudiškai dar vadinamas adresų pardavimu, nors tai ne visai tikslu. Įmonėje išmokau SAS (Statistic Analyzing System) ir kartu SQL, o laisvalaikiu norėjau sužinoti viską apie HTML. Po kelerių metų įkūriau savo multimedijos agentūrą. Ten viskas priklausė nuo tinkamos komunikacijos; rinkos komunikacijos.

Be multimedijos agentūros, kuri organizuodavo beveik viską – nuo interneto svetainių ir klasikinės reklamos iki renginių, – tuo metu dar buvau atidaręs nedidelę susitikimų vietą, kuri užpildė spragą, kurios tuometinei mano gyvenamajai vietai Karintijoje būtinai reikėjo (kopijavimo centras + interneto terminalai).

Vienas iš tuometinių mano interneto projektų (žr. paveikslėlį, po trumpo laiko jame buvo apie 1350 narių) prieš pat žlugimą turėjo net beveik 80 000 naudotojų, ir tai tuo metu, kai beveik niekas neturėjo nuosavo interneto ryšio ir išvis nebuvo nieko panašaus į Facebook. Todėl tuomet nusprendžiau atidaryti dar vieną susitikimų vietą kitoje vietovėje.

Kai įsikiša prekeivis žmonėmis...

Deja, tada pasirinkau vietą, kurios nuomotojas pasirodė esąs prekeivis žmonėmis ir (vėliau nuteistas) žudikas. Tuo laikotarpiu praradau viską, ką galima prarasti iš (žemiškojo) turto. Agentūrą, susitikimų vietas, verslus.

Blogiausia buvo tai, kad prekeivis žmonėmis, kadangi žinojau apie aplinkybes, persekiojo mane per visą Austriją. Taigi buvau bėglys ir šiandien gerai suprantu, kaip jaučiasi daugelis besimokančiųjų vokiečių kalbos, kuriuos jų tėvynėse persekioja ir persekiojo agresoriai.

Dvejus metus vos galėjau pajudinti pirštą ar pasirodyti viešumoje. Per didelė buvo persekiojimo baimė.

Policija iš pradžių nieko nedarė, tačiau šių dvejų metų pabaigoje (2010) su manimi dėl apklausos susisiekė kriminalinės policijos pareigūnas. Negalėjau juo pasitikėti. Susitikti su juo sutikau tik taikant itin griežtas saugumo priemones.

Laimei, po pokalbio su pareigūnu gavau galimybę kovoti su savo nerimo būsenomis. Žingsnis po žingsnio pradėjau vėl, tiksliau, iš naujo orientuotis. Bored-out sindromas – tokia tuo metu buvo diagnozė. Būsena, kuri net ir šiandien man labai pavojinga: baimė numirti iš nuobodulio. Bet kokia rutina man galėtų būti mirtina.

Beprasmybės jausmas?

Mano kova su beprasmybe, matyt, buvo prasidėjusi. Iš pradžių daug gilinausi į būties, bet ir nebūties, prasmę ir beprasmybę.

Visiškai oficialiai užsiregistravau kaip laisvasis menininkas, kuris nagrinėja būties prasmę ir beprasmybę. Įstojau į vakarinę gimnaziją, kad nukreipčiau mintis kitur.

Deja, ten susidūriau su struktūromis, kurios apsimetė, lyg nebūtų šiuolaikinių medijų, tokių kaip internetas. Klausimai, ypač patikslinantys klausimai apie užduotis/reikalavimus, buvo nepageidaujami. Žvelgiant iš šiandienos perspektyvos, ten išmokau, kokiu mokytoju jokiu būdu nenoriu būti.

Vakarinė gimnazija buvo numatyta 8 semestrams. Per pirmuosius du semestrus buvau baigęs pusę visų modulių. Kai manęs paprašė neskubėti, man tapo per nuobodu, todėl per 3 savaites išlaikiau tuos papildomus egzaminus, kurių reikėjo Multi-Media-Art studijoms, kurias būtinai buvau įsikalęs į galvą. Ir to neištvėriau:

Ten kalba ėjo ne apie meną ir ne apie multimediją. Kalba ėjo apie reklamą (agentūrą vis dėlto jau buvau palikęs už nugaros, nebenorėjau meluodamas kišti žmonėms produktų) ir apie akademinį laipsnį turinčias darbines bites, kurios, būdamos kino, reklamos ir rinkodaros pramonės vykdytojomis, turi vykdyti įsakymus ir kurių kūrybiškumas priklauso nuo viršininko nuotaikos, o ne nuo užsakovų. Iš esmės tai tikrai įdomi sritis, bet man tai (jau) netiko. Taigi vėl panorau pakeisti tapetus.

Nauji tapetai

Kai atsisveikinau su University Of Applied Sciences, aptikau Zalcburgo Švietimo skatinimo instituto (BFI) skelbimą, kuriame buvo reklamuojami diplominiai kursai.

Iš pradžių diplominių kursų net nepastebėjau, man į akis tiesiog krito dėstytojos vardas. Ji buvo vokiečių kalbos dėstytoja, kai laikiau papildomus egzaminus. Ėmiau išsamiau domėtis pasiūlymu ir nustačiau, kad jis skirtas vokiečių kaip užsienio kalbai ir vokiečių kaip antrajai kalbai.

Atidžiau skaitydamas diplominių kursų programą, atradau vis daugiau mane žavinčių temų. Užsiregistravęs galėjau sujungti ir pritaikyti viską, ką iki tol buvau išmokęs ir patyręs.

Spoileris: Žodžiais "ir komanda" dabar turimas omenyje ir aš. ☺️

Vokiečių kalbos kursai per televiziją, YouTube, Facebook ir kitur...

Baigus diplominius kursus, atsirado įdomių naujų galimybių.

Gerhard ir aš sukūrėme dalyviams B1 kursą (sezonai: B1.1 ir B1.2), kuris buvo transliuojamas per televiziją, be to, įkūriau YouTube ir Facebook kanalus. Kiekvieną savaitę yra kelios galimybės nemokamai dalyvauti viešose pamokose, kurios finansuojamos iš privačios kišenės.

Žiūrėti televizijos turinį

Kai kurie naudotojai yra YouTube kanalo nariai ir padeda man susimokėti už internetą. Kas savaitę ištaisoma šimtai tekstų ir žmonėms iš viso pasaulio padedama mokytis. Dabar taip pat galima lankyti privačias pamokas (mokamas).

Nesvarbu, ar tai medijų kūrimas, ar mokymas, – ilgainiui atsirado susidomėjimas mano požiūrį nagrinėti ir moksliniame kontekste:

Žiūrėti paskaitą

Be to, už multimedijos meno projektą Zalcburgo miestas ir Pedagoginis universitetas (PH Stefan Zweig) man įteikė apdovanojimą "Nebylūs dėl migracijos":

Skaityti originalų Lisa Gold straipsnį

Čia gali pažiūrėti apdovanotą filmą:

Gilinimasis į nebylumo temą man parodė, kaip stipriai visa tai buvo palietę ir mane patį. Man asmeniškai tai buvo neįtikėtinai svarbus projektas, kuris taip sulaukė didelio įvertinimo.

Dėkingumas

Visa tai – ir dar daug kas – pripildo mane dėkingumo, džiaugsmo ir palaimos. Norėčiau dalį to grąžinti. Laikas nuo laiko norėčiau šį puslapį "apie mane" dar papildyti. Todėl man labai smalsu, kas ateityje šioje platformoje laukia dalyvių ir manęs.

Kol kas linkiu tau smagiai mokytis, pratintis ir dalyvauti!

Nuoširdžiai sveikinu ir linkiu visa ko geriausio,

Johannes - "JoPhi" - Hinterberger
Diplomuotas DaF/DaZ (vokiečių kaip užsienio / antrosios kalbos) treneris ir dėstytojas

Specializacijos:

• E-Teaching,
• E-Learning,
• nuotolinis mokymas (individualus, grupinis, masinis)

P. S.: Asmeninis gyvenimas

Taip, turiu. Kas lanko mano pamokas, sužino apie jį ir šį tą. Tiesiog sukelti viską į vieną puslapį man neatrodo labai šaunu, nes myliu asmeninį kontaktą.